Sužadėtuves daugelis moterų įvardintų tikriausiai kaip vieną iš įsimintiniausių ir svarbiausių jų gyvenimo momentų. O pats pasipiršimo momentas neretai daugiau susijaudinimo kelia ir pačiam būsimam jaunikiui, juk nupirkti žiedą – tai ne vienintelis galvos skausmas. Dar reikia viską apgalvoti ir iki smulkmenų suplanuoti, išrinkti patį tinkamiausią laiką ir romantiškiausią vietą.
Iš tiesų, kiek porų, tiek ir pasirinkimų, todėl tenka pamatyti arba išgirsti apie išties originalius pasipiršimo būdus. Kartais ir tas pats žiedelis nesuteikia tiek emocijų, kiek pats procesas, aplinka bei aplinkybės. O kiekvienoje šalyje galioja savi kultūriniai papročiai ir tradicijos. Tarkime Amerikoje įprasta, kad žiedas turi būti būtinai su briliantu, čia šie akmenys turi labai stiprią simbolinę reikšmę – amžiną sąjungą. Tuo tarpu Kinijoje pati moteris privalo dovana atsidėkoti vyrui už sužadėtuves, o kai kuriose kultūrose sužadėtuvių žiedus nešioti yra įprasta abiems.
Tačiau pastebima, kad neretas vyras, pasipiršęs savo mylimajai kai kada užmiršta, kad visa tai turi ir tęsinį. Todėl kai kurie tiesiog nustemba sužinoję, kad sužadėtuvės turi terminą, ir daugelis porų taip pragyvena susižadėję net ir kelerius metus.
Pasak įvairių papročių, pasipiršęs jaunikis savo moterį prie altoriaus turėtų nuvesti ne vėliau kaip per metus. Tačiau iš patirties tenka daryti išvadą, kad to laikosi vos keli procentai porų. Žinoma, jei per metus neįvyksta vestuvės, tai dar nereiškia, kad poros santykiai yra pasmerkti. Tiesiog sakoma, kad jeigu vyras nevedė savo antros pusės per metus nuo piršlybų, turėtų ir vėl dovanoti naują sužadėtuvių žiedą. Ir taip kasmet, jeigu vestuvės neįvyksta.
Labai įdomu tai, kad senovėje buvo tikima, jog širdį ir kairės rankos bevardį pirštą sieja vadinamoji meilės vena, ant kurios buvo mūvimas žiedas.